Man ką tik sukako 18! Pagaliau esu suaugusi! Galiu net kurti savo šeimą. Tokių planų, tiesa, kol kas neturiu. Tačiau šio ypatingo gimtadienio proga labai noriu viešai išsakyti savo mintis apie šeimą, o ypač – apie MAMĄ. Jei perskaitysite, suprasite kodėl. Noriu, kad nors viena mama, pas kurią šiandien važinėja vaiko teisių tarnyba, policija, pagalvotų, kad vaikų gali netekti. Ir kokį skausmą ji visam gyvenimui paliks tų, jos neišmyluotų, neaugintų atžalų širdyse.
Pats Dievas man davė močiutę
Augau pas globėją. Nors ji yra mano močiutė, visada vadinau MAMA. Globojama esu nuo 1,5 mėnesio. Tiesa, trumpam kažkuriuo momentu buvau grąžinta biologinei mamai, tačiau jai nepavyko… Jai tiesiog buvo svarbesnių „reikalų“ nei aš, nei kiti jos vaikai, ji neįveikė savo problemų. Taip aš vėl sugrįžau į saugų močiutės glėbį, jai oficialiai buvo nustatyta laikinoji mano globa. Kaip dabar suprantu, situacija mano tikrosios mamos namuose niekada taip ir nepagerėjo. Todėl iki pilnametystės gyvenau su močiute. Ji visam likusiam gyvenimui liks mano MAMA. Oficialiai, valdiškuose dokumentuose, ji yra įvardinta kaip mano globėja. Tačiau man tai nėra svarbu. Niekada jos nevadinau nei globėja, nei močiute. Tik MAMA.
Šiuose savo pamąstymuose taip pat ją vadinsiu MAMA. Nes tik vieną ją turiu, ji mamos vardą mano gyvenime pateisino visu 100 procentų. Ji yra man tikras pavyzdys, kokia šeimoje turi būti motina, kaip rūpintis vaikais. Dabar jau žinau – ką vaikas mato šeimoje, taip vėliau gyvenime elgiasi ir jis. Man likimo, o gal paties Dievo skirtoji MAMA visada buvo pavyzdys, jaučiau jos nuolatinį palaikymą visose gyvenimo situacijose. Žinoma, kaip visose šeimose, ir pas mus pasitaikė nemalonių situacijų, net kivirčų. Bet kai žinai, kad gali išsipasakoti žmogui, kuris tave supranta, palaiko ir neatstumia – palengvėja. Mes abi kalbam atvirai ir apie viską.
Jei ne MAMA, tikriausiai aš, kaip ir mano broliai, būčiau atsidūrusi kūdikių, vėliau – vaikų globos namuose. Man pasisekė – tokios lemties pavyko išvengti. Didžiausią įtaką priimant institucijoms sprendimą dėl mano globos turėjo giminystės ryšys. Broliai, deja, gyvena vaikų globos namuose. MAMA svarstė galimybę globoti ir juos, bet taip susiklostė, kad jos turimų gyvenimo sąlygų nepakako globoti daugiau vaikų, o ir energijos, sveikatos galėjo nebeužtekti. Su broliais bendrauju nuolat. Nors ryšys nėra labai stiprus, bet visada pasišnekame susitikę, nes mokomės toje pačioje mokykloje. Manau, kad jei būtumėme gyvenę kartu, mūsų santykiai būtų daug šiltesni ne tik dabar, bet ir vėliau gyvenime, kai turėsime savo šeimas, auginsime vaikus. Juk šeimą – brolius, seseris, taip svarbu turėti ir kai tau sunku, ir kai šventi svarbias gyvenimo šventes, ir kai reikia nudirbti didelius darbus. Man šeimos paramos, ko gero, patirti nebus lemta.
Gal manęs nesuprasite, bet biologinės mamos matyti nenoriu
Mūsų gyvenime buvo ir labai sudėtingų laikotarpių: man buvo atlikta stuburo korekcijos operacija, reikėjo mokytis vaikščioti iš naujo, atlaikyti ne vieną reabilitaciją. MAMA nei akimirkai nepaliko manęs vienos, paromis slaugė ligoninėje, palaikė, kai iš naujo žengiau pirmuosius žingsnius, atlaikė mano nuotaikų kaitą. Esu jai už viską labai dėkinga. Suvokdama, kad man reikalinga specifinė priežiūra, MAMA išleido mane mokytis į sanatorinę mokyklą Šiauliuose. Buvo baisu, nedrąsu, kol apsipratau, verkdavau kiekvieną dieną, mes nuolat kalbėjomės telefonu, mes viską atlaikėm kartu, kad ir per atstumą. Ji, tas mano Angelas sargas, visada mane palaikė ir padrąsino. Su manimi nėra lengva, esu užsispyrusi, tačiau jai niekada nekilo minties manęs atsisakyti. Nors tą padaryti tiktai galėjo. Džiaugiuosi, kad šiandien esu ten, kur esu. Su biologine mama kontakto nepalaikau, nors ji kelis kartus bandė su manimi susisiekti. Bet man sunku nugalėti nuoskaudas. Jos pernelyg didelės. Sakoma – niekada nesakyk: „Niekada“, bet šiandien manau, kad su ja bendrauti nenorėsiu. Man ji yra svetimas žmogus, jos nepažįstu ir neįsivaizduoju, kokius argumentus ji turėtų pateikti, kad galėčiau jai atleisti.
Dirbsiu policijoje. Noriu, kad kuo daugiau žmonių būtų saugūs
Dabar esu abiturientė. Man smagu, kad MAMA palaiko mano požiūrį į gyvenimą, džiaugiasi, kad užaugau, kuriu gyvenimo planus, nors iš pradžių labai nerimavo dėl mano pasirinktos specialybės. Savo gyvenimą norėčiau susieti su policijos veikla. Šį kelią pradėjau nuo savanorystės. Savanoriavau sistemingai, todėl MAMA suprato, kad mano ketinimai tvirti. Noriu dirbti tokį darbą, kur galima padėti bėdos ištiktiems žmonėms, kur reikia veikti operatyviai ir drąsiai, o savo veiklos rezultatą gali pamatyti labai greitai. Dabar ir MAMA jau palaiko mano pasirinkimą, o man tai labai svarbu. Nenoriu jos skaudinti, bet ir savo svajonių atsisakyti nenoriu.
Ne kartą pagalvoju, kiek daug gyvenime būčiau netekusi, jei ne ji, ne mano dabartinė MAMA. Globėjams vaiko gyvenime tenka labai svarbus vaidmuo. Nors mano atveju ji – man savas žmogus. Tačiau žinau, kad atsiranda žmonių, kartais visai nepažįstamų, kurie sutinka priimti į savo namus svetimą vaiką, suteikti jam geras gyvenimo sąlygas ir į mokslus išleisti, parodyti jam tikrą šeimos gyvenimą bei šeimos vertybes. Labai džiaugiuosi, kad yra tokių žmonių ir norėčiau, kad tokių būtų kuo daugiau! Globėjai yra labai reikalingi, globos namų mažėja ir norėtųsi, kad kiekvienas vaikas rąstų tikrus namus bei mylinčią šeimą. Jei žmogus abejoja, ar jam pavyks surasti bendrą kalbą, galima pasiimti vaiką svečiuotis per atostogas, ar savaitgaliais, taip susipažinti su vaiku, pamatyti koks jis yra. Kiekvienas vaikas irgi tikisi tokios pažinties tarsi stebuklo. Jis svajoja, kad jam bus suteikta galimybė pažinti būsimą globėją dar iki globos nustatymo. Labai nori būti saugus ir mylimas. Ir galintis atsidėkoti savo meile bei pagarba.
Mokykitės iš mano močiutės
Ne tik savo MAMAI, bet ir kitiems, kurie augina svetimus vaikus, noriu pasakyti: Jūs esate šaunūs! Jūs esat tikri autoritetai, pavyzdys vaikams! Ir visi, kurie tik galite, priimkite vaikus į savo šeimas, kad tik kuo mažiau vaikų gyventų globos įstaigose! Žinau, kad sunku, bet pabandyti verta! Dabar jau iš savo patirties gali pasakyti: kiekvienas vaikas, o ypač paauglys, nori nustatyti savo taisykles. Ir aš taip norėjau. Norėjau, kad mane išgirstų besąlygiškai. Atrodė, kad suaugusieji nieko nesupranta. Bet paaugliams tai būdinga. Jūs, suaugusieji, patys tai išgyvenę savo jaunystėje, galite juos suprasti. Prisiminkite, kaip patys dažnai būdavote užsidarę savyje, nenorėjote nieko pasakoti tėvams. Ir aš elgiausi taip pat, užsidarydavau kambaryje, nenorėjau atvirauti, dalintis išgyvenimais, bet mano MAMA mane suprato, palaikė ir duodavo man laiko pabūti su savimi, su savo mintimis, ištylėti tai, ko nenoriu pasakyti. Vėliau mes aptardavome visus sunkumus, tai, kas neramina ir ieškodavome tinkamiausio sprendimo.
MAMA, aš tave labai myliu, esu tau labai dėkinga už tai, kad užauginai, palaikei ir atlaikei visus sunkumus. Tu labai stipri, džiaugiuosi, kad paveldėjau tavo charakterį. Linkiu stiprios sveikatos, visada išlikti tokiai, kokia esi, džiaugtis gyvenimu. Tu esi tas uostas, į kurį sugrįšiu visada!
P.S. Merginos pavardė Globos centrui yra žinoma. Dėl suprantamų priežasčių ji nėra skelbiama.
Comments are closed