Nuo ko prasidėjo Jūsų kaip globėjos kelias?
Noriu truputį pasakyti apie save. Buvau vyriausia iš 5 vaikų šeimos. Man daugiausia teko pasirūpinti jaunesniais. Visada labai patiko juos pamokyti. Ir ne tik juos, bet ir kaimynystėje gyvenančius vaikus. Gal būt todėl pasirinkau pradinių klasių mokytojos specialybę.
Dirbau Veisiejų Sigito Gedos mokykloje. Dažnai klasėje būdavo 1 ar 2 mokinukai, kurių tėveliai turėdavo priklausomybę alkoholiui. Vaikai būdavo neprižiūrėti, kartais neišsimiegoję, nevalgę. Širdį dėl jų skaudėdavo.
Man ilgiau užsibuvus klasėje, dažnai sulaukdavau grįžtančio atgal į klasę iš savo namų mokinuko, kuris sakydavo, kad durys užrakintos. Sako, tėvai jau geria. Jis negali įeiti į namus, o ir valgyti norisi, ir pamokėles ruošti reikia. Nieko geresnio nesugalvodavau. Net ir negalvodavau, o iš karto jį kviesdavausi į savo namus. Pamaitindavau, pamokas padėdavau paruošti.
Vakare patikrindavome mokinuko namų duris. Rasdavau spyną. Tada miegodavo mūsų namuose. Gyvendavo tiek, kiek reikėjo. Kartu eidavome į mokyklą, kartu grįždavome. Vakare tikrindavome jo namų duris. Vis tas pats. Sunki spyna. Taip praeidavo 2 geros savaitės. Kai išsiblaivydavo, skambindavo ir vaikas greitai bėgdavo namo. Aš suprasdavau, kad labai pasiilgdavo savo mamos, tėčio, močiutės.
Mąstydavau, kaip būtų gerai, kad tie vaikai galėtų kažkur prisiglausti laikinai. Tiek kiek jiems reikia, gal 1-os savaitės, gal 2-jų, o gal daugiau.
Tai vyko prieš 29 metus. Tokių tarnybų tuo laiku dar nebuvo. Gal dideliuose miestuose ir buvo, bet mūsų miestelyje – ne.
Ar sunku buvo apsispręsti globoti, kas labiausiai motyvavo rūpinti vaikais?
Manau, kad nebuvo labai sunku, nes dar prieš pradedant globoti vaikus, mano širdyje įvyko daug pasikeitimų. Pats svarbiausias – prieš 31 metus, kai aš susitaikiau su Dievu, priimdama Jėzų Kristų į savo širdį. Nuo to laiko mano širdyje vyko daug pasikeitimų, tame tarpe ir suvokimas apie vaikų globą ir pagalbą jiems. Dar nebūdama oficiali globėja, aš nuolat atsirasdavau šalia tų, kuriems to reikėdavo.
Man natūraliai kilo noras užjausti, paguosti, pasirūpinti jais, nes mes juk visi esame Dievo kūriniai. Nemanau, kad turėčiau motyvą taip elgtis, jei nebūčiau asmeniškai pažinusi Jėzų per Šventąjį Raštą. Šventasis Raštas yra mūsų namuose svarbiausia knyga. Apie tai galiu ir noriu drąsiai visiems kalbėti, nes realiai gyvenime atnešė vidinius pasikeitimus ir skatino į pagalbą kitiems. Ypač vaikams.
Kiek iš viso vaikų yra gyvenę Jūsų globoje?
Jei neklystu, tai apie 20 vaikų įvairaus amžiaus nuo 7 iki 16 metų amžiaus. Vieni gyveno trumpai, kiti ilgiau. Šalia savo penkių vaikų, namuose turėdavau vieną ar du globotinius. Vietos visiems pakakdavo, nors ir neturėjome papildomų tuščių kambarių. Svarbiausia buvo pavalgydinti vaiką, suteikti ramų poilsį, švariai aprengti.
Kaip sekasi šiuo metu?
Šiuo metu globoju sesę su broliu. Sesuo yra neįgali, reikia ja pasirūpinti, nes pati ji neapsitarnauja. Ji lanko lavinamąją klasę, yra nuoširdi, jautri, meili. Iš karto prie manęs prisirišo. Deja, ji negali kalbėti, todėl teko išmokti bendrauti jos elgesio kalba. Aš ją suprantu ir ji mane supranta, o tai yra svarbiausia. Brolis lanko mokyklą. Aš stengiuosi padėti jam paruošti pamokas, stengiamės daug kalbėtis apie berniuko ateitį. Motyvuoju, kad stengtųsi būti stropesniu. Kai vaikai atvyko pas mus, teko išmokinti elementarių higienos įgūdžių. Berniukas buvo labai nekalbus, nedrąsus. Stengiausi užmegzti ryšį ir dabar tikrai džiaugiuosi, kad pavyko jį prakalbinti. Dažnai prieina, prisiglaudžia ir mes šnekučiuojamės, kaip jam sekėsi mokykloje. Matau jo pažangą moksle ir mane tai labai džiugina.
Kokie Jūsų santykiai su buvusiais globotiniais?
Su kai kuriais iš buvusių globotinių santykiai yra labai artimi. Mane prisimena, atvažiuoja aplankyti. Globotiniai pasveikina per gimimo dieną, parašo. Pasakoja kaip jiems sekasi. Ne kartą buvau nustebinta, kai kurjeris į namus atveža lauktuvių nuo vieno ar kito iš mano buvusių globotinių. Tokios nepaprastai malonios ir brangios staigmenos išspaudžia net džiaugsmo ašaras, pradžiugina širdį. Labiausiai mane džiugina, kad buvę globotiniai gyvena pakankamai sėkmingus gyvenimus. Mano tikslas buvo rodyti gerą pavyzdį, patarti, kad jie išėję į gyvenimą nepasuktų slidžiais keliais. O viena mergaitė, dabar jau moteris, turinti savo gausią šeimą, pati pradėjo globoti vaikus. Jos žodžiais tariant, ji mane vis prisimena, todėl ir neliko abejinga vaikų globai.
Comments are closed