Tradiciškai paskutinį mėnesio ketvirtadienį vyko globėjų savipagalbos grupės susitikimas – jaukus, atviras ir kupinas tikro bendrystės jausmo. Susitikimo metu buvo aptariamas konkretus atvejis, dalijamasi iššūkiais, ieškoma sprendimų ir stiprinamas tarpusavio palaikymas. Kiekvienas pasisakymas liudijo, kad vaiko globa – tai ne tik rūpestis vaiku, bet ir nuolatinis emocinis darbas, kantrybė bei tikėjimas vaiko galimybėmis.
Vienas jautriausių susitikimo momentų buvo globėjos pasidalijimas neigiama patirtimi dėl mokytojų požiūrio į globojamus vaikus. Buvo kalbama apie išankstines nuostatas, kurios žeidžia ne tik vaiką, bet ir globėją. Šis pasidalijimas atvėrė platesnę diskusiją apie tai, kaip svarbu švietimo bendruomenei dar geriau suprasti globos situacijų sudėtingumą, traumos poveikį vaikui ir jautraus, palaikančio santykio reikšmę.
Grupėje vyravo supratimas, kad globėjai dažnai susiduria su nematomais sunkumais – tenka būti ne tik kasdieniais rūpintojais, bet ir vaikų advokatais institucijose. Todėl natūraliai išsivystė diskusija apie globėjų bendruomenės stiprinimo svarbą. Kalbėjome apie poreikį vienytis, organizuoti bendras veiklas, dalintis patirtimis ir palaikymu. Stipri bendruomenė suteikia saugumo jausmą, mažina vienišumą ir leidžia drąsiau spręsti iškylančius iššūkius.
Taip pat buvo akcentuota, kad būtina aktyviau skleisti realias globos patirtis – kalbėti apie kasdienybę, apie iššūkius ir džiaugsmus, apie vaikų augimą ir pokyčius. Svarbu, kad su globojamais vaikais dirbantys specialistai, švietimo įstaigos bei kitos institucijos turėtų daugiau žinių ir jautrumo šiai temai. Tik per atvirą dialogą, bendradarbiavimą ir tarpusavio supratimą galima kurti aplinką, kurioje globojami vaikai jaustųsi priimti, o globėjai – girdimi ir vertinami.
Comments are closed