<… Ilgiausią globėjos patirtį turinti Ramutė Kaženauskienė pasakoja ilgiausiai. Tačiau per tą valandą laiko, kol kalbėjomės, ji, ko gero, nepapasakojo nė šimtosios dalies to, kiek saugo savo atmintyje ir širdyje. Ji – buvusi pradinių klasių mokytoja, todėl pro jos akis neprasprūsdavo nė vienas klasės vaikas, kuriuo nesirūpinama namuose, kuris yra alkanas ir skriaudžiamas. Pati Ramutė gimusi tremtyje, augo penkių vaikų šeimoje. Tėvas, nors ir labai geras bei rūpestingas, bet išgerti tai išgerdavo. Todėl mamai vienai reikėjo keturias namų kertes laikyti. Ramutė iš jos išmoko rūpintis visais.
Staiga Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o su ja – ir asmeninę laisvę, žmonės ne visi su tuo susitvarkė. Laisvė gyventi, kaip nori, kai niekas neverčia dirbti, užgriuvusi bedarbystė ne tik vyrams, bet ir moterims, kurioms motinystė, regis, į kraują turi būti įaugusi, tapo nepakeliama našta. Ramutė matė, kaip vis daugiau vaikų klasėje atsiranda, kuriais ji ir kaip mokytoja, ir kaip žmogus negali nesirūpinti.
Pamena bene pirmąjį atvejį, kai į jos namus atėjo du vaikai – brolis ir sesuo. Sakė neturintys, kur pareiti, namai užrakinti. Ir ėjo tada Ramutė pati su tais vaikais tėvų ieškoti. Namai buvo užrakinti, tėvų nebuvo ir jos aplankytose Veisiejų landynėse. Dvi savaites tie vaikai jos namuose gyveno, kol tėvai atsirado. Tiesiog atėjo į jos namus, pašaukė ir jie nubėgo laimingi… O tėvai Ramutei aiškino, kad namuose visą laiką buvę, tik gal kur kieme, gal daržą ravėjo, todėl jų vaikai ir nerado. Dvi savaites jie savo vaikų nė nepasigedo, neieškojo ir negalvojo, kad kas blogo jiems yra nutikę…>
Visą straipsnį skaitykite: http://www.lzvaigzde.lt/pulsas-aktualijos/naujiena/surad%C4%99-prieglobst%C4%AF-be-t%C4%97v%C5%B3-%C5%BEinios-tikros-istorijos-su-s%C4%97kminga-pabaiga
Comments are closed