Istorija apie tai, kaip mažas berniukas turi nuolat tartis su viduje apsigyvenusiais angeliukais ir velniukais.
Vieną šaltą žiemos dieną pasaulį išvydo mažas berniukas! Toks mažutėlis stebuklėlis, kuriuo nelabai sugebėjo pasirūpinti jo mamytė su tėveliu. Berniukas išvydęs jį supantį didelį pasaulį be perstojo verkė, norėdamas būti ten, kur šilta ir jauku, kur jį visi mylėtų, sūpuotų ir kuždėtų gražius žodžius, kur sektų pasakas vakarais, kur pramerkus ryte akytes jam pasakytų: „labas mano meile, aš padėsiu tau pažinti šį didelį ir bauginantį pasaulį“.
Tačiau nutiko taip, kad berniukui su tuo dideliu ir bauginančiu pasauliu reikėjo susipažinti pačiam, jam pačiam reikėjo išsiaiškinti kas slypi už kiekvieno kampo, reikėjo sužinoti kas yra geri žmonės, o kurie gali jam pakenkti. Tad savo vietą po saule turėjo išsikovoti pats.
Taip nutiko, kad berniuku nesugebėjo pasirūpinti jo tėveliai, tad mažutėliui reikėjo surasti namus, kuriuose jis galėtų augti mylimas ir apgaubtas šiluma. Bet jį ištiko toks likimas, kad savo namų durų neatvėrė nei viena šeima, tad berniukui teko apsigyventi vaikučių namuose…
Berniukas gimdamas savo viduje atsinešė mažus angelėlius ir mažus velniukus, kurie nuolat jo viduje maištauja ir kariauja, todėl berniukui labai sunku su visu tuo gyventi. Tad visiems jį supantiems ir padedantiems augti suaugusiems teko nemažas išbandymas – padėti berniukui pačiam susidraugauti tiek su angeliukais tiek su velniukais. Ne visada pavyksta, bet draugystė jau užsimezgė! Reikės dar nemažai laiko, kad jie visi trys susidraugautų galutinai!
Berniukas auga visų mylimas ir mylintis, vis daugiau pažysta pasaulio, mokosi atskirti gera nuo blogo, tačiau, kad ir kaip jį mylėtų auklytės – berniukas su savo angelėliais ir velniukais vis dar tikisi turėti tikrus namus, tikrą mamą ir tėtį, kurie mylėtų, sūpuotų ir kuždėtų gražius žodžius, kur sektų pasakas vakarais, kur pramerkus ryte akytes jam pasakytų: „labas mano meile, aš padėsiu tau pažinti šį didelį ir bauginantį pasaulį“.
No responses yet